Tapytojas, ilgą laiką dirbęs vidurinėje mokykloje, dabar atsidavęs tik kūrybai. Baigė tuometinį Dailės Institutą, dabar vadinamą Vilniaus Dailės akademija. Šio neeilinio žmogaus kūryba yra itin plataus ir įvairaus žanro, ką atskleidžia jo paveikslų tematika: galima atrasti ir ankstyvųjų modernių abstrakčių kūrinių, tačiau yra ir meditacinių transcendentinių paveikslų, skatinančių atsipalaiduoti nuo kasdienės rutinos, susikaupti ir pamedituoti. Kiekvienas atras sau artimą ir patinkantį jo darbą. Ilgą laiką Alberto kūryba buvo matoma tik nedideliam ratui žmonių, tačiau dabar yra atveriamos galimybės kiekvienam išvysti ir įsigyti jo paveikslų.
Tapyba Albertui yra dar vienos, išskirtinės rūšies gili meditacija. Paveikslai gimsta iš įkvėpimo, kurio negalima ignoruoti ir telieka perkelti tai ant drobės. Kaip ir meditacijoje, taip ir tapyboje, Albertas siekia tobulumo: spalva išreikšti ne vien tik materialius, bet ir dvasinius dalykus, slypinčias vidines mintis. Be abejonės, žmogus ne iš karto sugeba juos pamatyti ir perprasti, tačiau Albertas tiki, kad tai yra jo pašaukimas, savo tapyba iš kasdienės rutinos ir materialaus pasaulio žmogų priartinti prie dvasiškumo, priminti ir ne materialių dalykų svarbą. Tuščia drobė jam yra lyg šventovė, todėl paveikslai yra tapomi su ypatingu atsidėjimu ir iš visos širdies.
Albertas priima tik įdomius užsakymus, kuriuos tapydamas jis galėtų tobulėti ir pats bei, tuo pačiu, pradžiuginti užsakovą. Tačiau svarbu paminėti tapybines nuostatas, kuriomis vadovaujasi Albertas: nors su užsakovu visada galima susitarti ir padiskutuoti, tačiau paveikslas turi būti šviesus savo prasme, neturėti negatyvo, o nešti gėrį ir grožį spalvomis ir mintimis. Toks jo požiūris yra ir į gyvenimą: į viską reikia žiūrėti pozityviai, džiaugtis viskuo ir visada, mėgautis gamta ar įdomia literatūra.