Antanas Aleksandravičius (1885-1970) kartu su negausiu amžininkų būriu - P.Rimša, J.Zikaru, R.Šklėriu - kūrė lietuvių profesionaliosios skulptūros pamatus. Tiems pamatams kurti A.Aleksandravičius paskyrė visą savo gyvenimą, nuo pat ankstyvosios jaunystės iki gilios senatvės nepaleidęs iš rankų skulptoriaus įrankių.
Tai buvo neregėto darbštumo ir pasiaukojimo dailininkas. Menotyrininkė O.Mažeikienė labai teisingai teigė: „Nepaprastu darbštumu A.Aleksandravičius įsirašė į Lietuvos dailės istoriją. Jo patriotiniai paminklai ugdė pasididžiavimą savo tauta, o kultūros žmonių portretinė skulptūra - biustai, reljefai, taip pat herbai turi didelę ikonografinę vertę. Visi jo portretuoti asmenys labai panašūs į save. A.Aleksandravičiaus skulptūriniai, reljefiniai portretai netgi sovietmečiu dažnai buvo naudojami straipsniams iliustruoti. Deja, labai dažnai nenurodyta skulptoriaus pavardė".
Bet juk ir negalėjo būti kitaip. Tik stebėtis reikia, kad skulptorius neatsidūrė Sibire, nes buvo sukūręs ne vieną prezidento A.Smetonos bareljefą, J.Basanavičiaus biustus, pagaliau įspūdingus paminklus „Laisvės angelas" Alytuje, šešių metrų aukščio paminklą „Pieta" Aleksoto kapinėse prie Veiverių plento. Paminklo plokštėse buvo iškaltos žuvusių Lietuvos savanorių Jono Baužos, Antano Ivanausko ir JAV kariuomenės leitenanto S.Samuelio J.Hario pavardės. Pastarasis JAV leitenantas kartu su mūsų savanoriais žuvo 1920 m. vasario 23 d. vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Neatsitiktinai 1976 metais „Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje" garsiajam skulptoriui buvo skirtos vos kelios eilutės neskelbiant netgi jo nuotraukos.
A.Aleksandravičius gimė 1885 m. gruodžio 3 d. Gluosnininkų kaime, netoli Simno, Alytaus apskrityje. Šeima buvo gausi - net dešimt vaikų. Tačiau ankstyvojoje vaikystėje, ganydamas gyvulius su vyresniaisiais broliais, Antanas jau lipdydavo iš molio gyvulėlius, paukščius, drožė iš medžio, piešė anglimi kur papuolė. Anksti neteko tėvų. Antano vyresniojo brolio Aleksandro žmona Marija, matydama keturiolikmečio jaunuolio polinkį dailei, suprato, kad ūkininko iš jo nebus. Todėl pagailėjusi jo nuvežė į Krosną pas tautodailininką Matą Kasiulį. Čia Antanas per pustrečių metų išmoko ne tik dailydžiauti, bet ir piešti, auksuoti. Brolienė Marija už mokslą M.Kasiuliui mokėjo po 80 caro rublių. Tuo metu tai buvo didžiuliai pinigai. Visą gyvenimą A.Aleksandravičius buvo dėkingas brolienei. Mat ji buvo kilusi iš garsių bajorų Kraševskių giminės, itin apsišvietusi ir turėjo menininkės „gyslelę".
Būdamas 18 metų A.Aleksandravičius išvažiavo į Suvalkus pas jau gerai žinomą bažnyčių meistrą Adomą Karalių. Pastarasis daugiausia darydavo altorius, o jaunajam mokiniui patikėdavo ornamentų drožimo darbus. Kartu su A.Karaliumi jie 1901-1905 metais apkeliavo daugelį bažnyčių Lietuvoje ir Lenkijoje - Leipalingio, Studzienicos, Ščebros, Piotinicos, Ventoš ir kitas. Taip puošdamas bažnyčias jaunasis meistras susipažino su bažnytinių daiktų ir skulptūrų fabriką Varšuvoje turėjusiu Boleslovu Špetkovskiu. Tas, pamatęs jo darbus, prikalbino A.Aleksandravičių vykti į Varšuvą mokytis dailės. Todėl būdamas 20 metų įstojo į vieną Varšuvos dailės mokyklą, vadinamą Amatų ir dailės muziejumi (Muzeum Rzemiosły Stasowne).
Beje, Varšuvoje būsimasis skulptorius gyveno pas jau žinomą poetą Ksaverą Sakalauską-Vanagėlį, su kuriuo jį supažindino giminaitis kunigas ir kompozitorius Vincas Aleksandravičius, kunigavęs Piotinicoje (Lomžos gubernija). Vėliau skulptorius ne kartą prisimindavo K.Sakalauską-Vanagėlį, minėdamas, kad tas globojo jį kaip tikras tėvas. Deja, kai iškilo grėsmė būti paimtam į caro kariuomenę, savo globėjo poeto patartas ir jo padedamas, A.Aleksandravičius išvyko į Ameriką. Pasak skulptoriaus, sudėjus į krūvą uždirbtus pinigus ir dar gautus iš K.Sakalausko-Vanagėlio įkurtos Lomžos lietuvių „Pagalbos" draugijos, susidarė nemaža 500 rublių suma, su kuria Antanas 1906 metais ir išvyko į Ameriką, kur tuo metu jau buvo du jo broliai Jonas ir Protas (pastarojo vardu stebėjosi net artimiausi giminės) bei pirmasis jo dailės mokytojas M.Kasiulis.
Jis buvo pabėgęs į Ameriką dėl caro žandarų persekiojimo už lietuvybės skleidimą ir lietuviškų knygų platinimą. Ilgai nelaukęs, 1907 metų rudenį A.Aleksandravičius įstojo į Čikagos dailės instituto (Art Institute of Chicago) lipdybos ir paišybos studiją. Dar besimokant institute, prof. Miliganas, pastebėjęs jaunojo lietuvių menininko gabumus, pasiuntė Antaną į tuomet garsią bažnytinių statulų firmą, kurioje jis sukūrė beveik pustrečio metro bareljefą „Kristaus užgimimas" ir Kristaus statulą. Ketvirtaisiais studijų metais sukūrė kunigaikščių Gedimino ir Kęstučio bei „Vyties" bareljefus.
Baigęs mokslus Čikagoje, pasiilgęs tėvynės, A.Aleksandravičius išvyko į Europą. Aplankęs kelis Europos miestus grįžo į Simną, vėliau vėl nuvyko į Suvalkus, pas savo geradarį kun. V.Aleksandravičių. Pastarojo paprašytas jis sukūrė įspūdingą vyskupo A.Baranausko bareljefą. 1911-1918 metais skulptorius Peterburge lankė garsiąją Dailės akademiją, visą dėmesį skirdamas skulptūros studijoms. 1912 metais grįžęs į Lietuvą, Suvalkuose sukūrė šv. Jono statulą, o Studzienicos koplyčiai - keletą angelų statulų ir reljefų bei Kristaus statulą.
1913 metais A.Aleksandravičius Kaune su kun. Povilu Jonuškevičiumi įsteigė dailiųjų dirbinių mokyklą-dirbtuvę, pavadindami ją Vaikelio Jėzaus vardu. A.Aleksandravičius, tos mokyklos vedėjas ir mokytojas, dėstė lipdybą, piešimą ir liejimą iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Laisvalaikiu sukūrė pedagogo Tomo Žilinsko (pastatytas Veiveriuose 1931 m.), kompozitoriaus Stasio Šimkaus, kunigo K.Prapuolenio, Lietuvos kunigaikščių Vytauto ir Kęstučio biustus, išdrožė kalbininko kunigo Kazimiero Jauniaus bareljefą bei sukūrė jam antkapinį paminklą Kauno kapinėse.
Visą savo gyvenimą A.Aleksandravičius buvo didelis Maironio gerbėjas. Jis susipažino su poetu dar 1914 metais ir nulipdė jo biustą bei profilį iš natūros. 1918 metais atvykęs į Vilnių, artimai susipažino su daktaru J.Basanavičiumi. Jo asmenybė padarė neišdildomą įspūdį. A.Aleksandravičius ne kartą sakydavo, jog tokio kilnaus ir gražaus veido nebuvo matęs, tai dailininkui yra tikras lobis. Tada jis ir sukūrė pirmąjį mūsų Atgimimo patriarcho biustą. Per visą savo gyvenimą skulptorius yra sukūręs dešimtis J.Basanavičiaus biustų, profilių, ir jo darbo paminklai iki šiol tebestovi Kaune (Panemunėje, restaur. 1991 m.) ir Birštone.
1921 metais dirbdamas Marijampolėje, Rygiškių Jono gimnazijoje, kurioje dėstė piešimą ir lipdybą, sukūrė popiežiaus Benedikto XV profilį, V.Kudirkos bareljefą su Lietuvos himno tekstu, skulptūrinę grupę „Garbė jums, karžygiai". Taip pat nulipdė Sintautų bažnyčiai penkis kapitelius. Deja, ši bažnyčia sudegė karo metais.
1928-aisiais A.Aleksandravičius pradėjo statyti „Angelo" (dabar žinomo „Laisvės angelo" ir „Nikės" vardais) paminklą Alytuje. O tai trylikos metrų paminklas. Keturių metrų Angelo figūra stovi ant aukšto postamento. Jo šonuose - žalvariniai bareljefai, kurių viename pavaizduota pirmojo Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus žūtis.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu skulptorius sukūrė per 600 originalių skulptūros darbų, tarp kurių visa plejada žymiausių Lietuvos šviesuolių, politikų, dvasininkų, daugybė miestų ir miestelių herbų. Visko net nesuskaičiuosi. Tai buvo nepaprasto darbštumo dailininkas, didis Lietuvos patriotas, visas jėgas atidavęs savo kraštui ir jo žmonėms, kuriuos labiausiai mylėjo. Ilgai nesukūręs šeimos, A.Aleksandravičius visą save atidavė aukštam skulptūros menui. Jam darbas buvo ir nusiraminimas, ir viltis, ir džiaugsmas.
Skulptoriaus duktė Ramunė Korsakienė tėvo gimimo 120-osioms metinėms, gerų žmonių padedama, išleido knygą „Ars longa, vita brevis". Šiuos žodžius ypač mėgo kartoti A.Aleksandravičius. Tai buvo jo gyvenimo kredo - „menas - ilgaamžis, gyvenimas - trumpas". R.Korsakienė ir kiti, pažinoję skulptorių, teigia, jog visą laiką A.Aleksandravičius buvo stipriai veikiamas religinio meno, o dažnai bendraudamas su dvasininkais (J.Maironiu, J.Tumu-Vaižgantu ir kitais), visam gyvenimui surado teisingą moralės supratimą. Jis yra sakęs: „Dailės kūriniai, kaip puikiausias žmogaus dvasios pasireiškimas, visada artina žmogų prie Dievo".
Daug matęs ir daug patyręs gyvenime, skulptorius didžiausią smūgį ir nuoskaudą patyrė 1940 metų vasarą, sovietinei kariaunai okupavus Lietuvą. Tada okupantai tuoj pat uždarė visas Lietuvoje veikusias organizacijas ir bendrijas, susidomėjo ir Neolituanų rūmais Kauno Žaliakalnyje. Juose jau kelerius metus gyveno A.Aleksandravičius, o daugybė jo sukurtų biustų puošė rūmų salę ir vestibiulius. Visos salės sienos buvo papuoštos jo sukurtais miestų ir miestelių herbais. Tai buvo ne tik skulptoriaus, bet ir didelis Lietuvos meno turtas. Sovietų karininkai pareikalavo nedelsiant išsikraustyti.
Netrukus atėjo kuopa sovietų kareivių su karininku priešakyje ir, besityčiodami iš tautinės, religinės tematikos skulptūrų, su malonumu visas jas sunaikino. Dailininkas, visa tai išvydęs, buvo ištiktas šoko ir net galvojo nusižudyti. Kaip atsiminimuose rašė A.Aleksandravičius, buvo sunaikintos aštuonios skulptūros grupės, 21 figūra, 73 biustai, 142 bareljefai! Skulptorius mirė 1970 m. vasario 4 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.