Gimė
1963 m. kovo 15 d. Vilniuje
Studijos
1982-1983 m., 1985-1989 m., 1990-1991 m. Vilniaus dailės akademija, Skulptūros katedra
Stipendijos
1997 m. Lietuvos valstybės metinė jaunųjų menininkų stipendija
Personalinės parodos
1999 - "Apsauga kūnui", galerija "Akademija", Vilnius
1997 - "Private", sodyba, Zabarija, Trakų rajonas; "12 skulptūrų", Mažeikių muziejus, Mažeikiai
1996 - "Skulptūros rūsyje", galerija "Skliautai", Vilnius
1988 - "Etnografinio piešinio paroda", Respublikinė biblioteka, Vilnius
Grupinėse parodose dalyvauja nuo 1988 metų.
Skulptoriaus Arvydo Ališankos gyvenimas juda pagal tam tikrą dabar jau nusistovėjusį kalendorinį ritmą: rudenį - pedagoginis darbas Vilniaus dailės akademijoje, Keramikos katedroje, kur jis dėsto nuo 1993 metų, žiemą - mažosios plastikos kūriniai, kuriuos kuria nuolat, dar nuo studijų laikų, pavasarį ir vasarą - simpoziumai (neretai net keli), kuriuose intensyviai dalyvauja nuo 1995-ųjų, ar didelių apimčių skulptūrų realizavimas viešose ir privačiose erdvėse. Per du dešimtmečius aktyvaus kūrybinio darbo pamažu susiklostė savitas požiūris į pasaulį, skulptūros samprata, idėjiniai orientyrai, kurie suformavo ryškų ir atpažįstamą autoriaus braižą. Menininkas siekia monimentalumo, kalbėdamas net apie laikinus dalykus, tačiau naudoja minimalias, taupias priemones, sąmoningai pabrėžia objektų archaiškumą. Skulptūrose akcentuoja konstruktyvią formą, kartu jose visuomet išsiskiria raiškus siluetas. Darbų išraiška abstrahuota, šiuolaikiška, tačiau juose justi tradicijų alsavimas, pasireiškiantis simboliu, idėja ar grynos medžiagos išryškinimu, konstravimo priemonėmis - grubiu pjaustymu, tašymu, - visa tai sukelia tradicijos dabartyje pojūtį. Ališankos skulptūroms būdingas humanizavimas: jos yra žmogui, apie žmogų ir žmogaus padėtį jį supančiame daiktiškajame pasaulyje. Žmogaus kūno identifikacija per tvarias bei laikinas medžiagas: akmenį, medį, bronzą, ledą, šiaudus ir ugnį, gintarą, popierių - siejasi su teminėmis autoriaus kūrinių vertėmis ir yra pagrindinis jo kūrybos motyvas.