Eglė Velaniškytė, priskirtina vadinamajai "lūžio kartai" ir į meninį gyvenimą atėjusi drauge su Šarūnu Sauka, Vygantu Paukšte, Ramūnu Čeponiu, Audrone Petrašiūnaite, atstovauja "tikrajai" lietuvių tapybai. Šiai tapybai būdingas tamsus, niūrokas koloritas, "sunkokos", su žeme glaudžiai susijusios personažų figūros, ryžtingi teptuką laikančios rankos gestai. Svarbiausia kūriniuose - spalvos ir tono pojūtis, šviesotamsa, potėpiai, suformuojantys personažų figūras. Personažų, kurie labai artimi autorei. Viena vertus, artimi todėl, jog betarpiškai supa menininkę - giminės, draugai, kita vertus -tai autorei svarbūs biblijiniai personažai. Rimtį ir gyvenimo tikrumą radusi Salako kaime, o šiuo metu persikėlusi į Kauną, tapo savo paveikslus kaip poetinius dienoraščius. Juose - menininkės atradimai ir netektys, kasdienės mintys, savitas valstietiškas poetiškumas. E. Velaniškytė gyvena kasdienybėje, perkeldama ją į savo drobes ir kartu perkeisdama, sukilnindama ir supoetindama. Anot menotyrininkės V. Mažrimienės, "E. Velaniškytės darbus atpažinsi iš karto. Keliafigūrės kompozicijos, paženklintos netradiciniu koloritu, viena per kitą byloja apie individualumo ženklų prisodrintą pasaulį, nenuvertėjusius egzistencijos idealus".