E. N. Zavadskienė gimė 1943 m., Odesoje (Ukrainoje). 1962 m. baigė Odesos teatrinį dailės technikumą, grimo dailininkės specialybę. Nuo 1970 metų aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1975 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. E. N. Zavadskienės darbų įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejus, Valstybinis Vilniaus gaono žydų muziejus. Dailininkės darbų yra Kaliningrado meno galerijoje (Rusija) ir Tokijo Tama Art University Museum (Japonija), privačiose kolekcijose Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Belgijoje, JAE, Lenkijoje, Izraelyje.
Menininkė kolegas piešti pradėjo seniai, pačioje savo kūrybinės karjeros pradžioje. 1966 metų respublikinėje vaizduojamosios dailės parodoje dailininkė eksponavo Vytauto Bačėno (1925-2010) - originalaus lietuviško šrifto autoriaus - portretą. Nors tai buvo Elenos Nonos debiutas, kūrinį, kaip ir kitą ten eksponuotą piešinį, iškart įsigijo Lietuvos dailės muziejus.
Ankstyviausi parodoje 1977 metais sukurti Dalios Kasčiūnaitės, Gražinos Didelytės ir Galinos Petrovos portretai. Tais pat metais nupiešti įspūdingi, neužsimiršę metų eigoje - tapytojų Leopoldo Surgailio, Leono Katino, Jono Čeponio, Marijos Bankauskaitės, Eglės Kučaitės, Gražinos Didelytės portertai.
Elena Nona Zavadskienė - žmogmylė, žmonių charakterių išmanytoja ir kai ji užklausta kalba apie žmogaus esmę, atranda gražių žodžių kiekvieno portretuojamojo apibūdinimui. Paklausta, kodėl nenupiešė vienos žavingos vyresniosios kartos dailininkės portreto, ji nusišypsojus ištarė: „kad ji kaip saulės spindulys, kaip tekantis vanduo - taip lengvai jos nesugriebsi. Žvilgsnis - aštrus, kietas, o šypsena - minkšta. Reikia rasti, kaip tai suderinti viename piešinyje..."
Įvairios piešinio technikos, kurias dailininkė pasirenka, jai padeda geriau atskleisti portretuojamojo charakterį, todėl anglimi nupiešti T.K.Valaitis, M. P. Vilutis, G. Didelytė, A. Žvilius, A. Jacovskytė; sangina - I. Žviliuvienė; J. Bagdonavičiūtė - sangina su tempera, Vyt. Jurkūnas - tušu ir tempera, pastele - J. Čeponio, L. Katino, M. Bankauskaitės, J. Ludavičienės, G. Vitartaitės; akrilu - V. Antanavičiaus, spalvotu tušu - D. Kasčiūnaitės portetai.
Menininkei piešinys yra neatsiejama jos kūrybos dalis. Veidus dailininkė piešia nuo tada, kai save prisimena ir kas besikeistų, ką bedarytų - jai tokie piešiniai egzistuoja įvairiais pavidalais, ar tai bus konkrečių žmonių atvaizdai, ar tai vaizduotės personažai, o gal būsimų kompozicijų herojai...
Ramutė Rachlevičiūtė