Kristina Ališauskaitė (g.1984) - jauna menininkė, vos šiemet baigusi magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau nuosekliai vystomas tapytojos braižas išskiria jos kūrybą lietuviškos tapybos kontekste ir leidžia žiūrovui, vos išvydus, atpažinti savitus Kristinos darbus.
Meninės raiškos priemonių atžvilgiu K. Ališauskaitės paveikslai lakoniški: tai monochrominės kompozicijos, kurių plačiose erdvėse klaidžioja vieniši personažai. Tačiau tokios minimalistiškai taupios plastinės kalbos pakanka meno kūrinio paveikumui užauginti. Tuštuma, kurios tiek daug Kristinos drobėse (didžioji dalis plokštumos lieka neužpildyta objektais), sukuria stiprų įtampos - pagrindinės paveikslų sugestijuojamos nuotaikos - įspūdį.
Įtampa K. Ališauskaitės kompozicijose kuriama ir turinio sluoksnyje. Vien drobių pavadinimai nurodo tokias būsenas ir jausenas, kaip emocinis šaltumas, susvetimėjimas, vienatvė, pavydas. Efemeriška paveikslų erdvė - aliuzija į sapnus, pasąmonėje kylančius vaizdinius. Iš kompozicijos į kompoziciją persikeliantys siužetai ir temos tartum leidžia įtarti trauminį vaizduojamų situacijų pobūdį. Tačiau nuolatinis jų pasikartojimas suteikia ir savotiškos terapijos - lyg išsipasakojimo, po kurio palengvėja - galimybę. Autorė apdairiai pasitelkia psichoanalizės įžvalgas, lyg užmindama mįslę, kiek asmeninių išgyvenimų sutalpinama jos kūriniuose. Autobiografiškumo Kristinos darbuose esama. Menininkė lyg ir apsinuogina, tačiau giliau į save neįsileidžia, patirtis pateikdama ir kaip universalias. Fragmentiškos jos kūrinių kompozicijos tarsi sugestijuoja atsitiktinio žvilgsnio galimybę, žiūrovą paversdamos slaptu stebėtoju ir provokuodamos jį ne tik tariamai leistis į tapytojos pasąmonę, bet ir pasirausti po savosios kerteles.
Vaizduojamoms situacijoms universalumo įspūdį suteikia ir jose veikiantys personažai. Tai, kad jie atpažįstami žiūrovui iš masinėje kultūroje cirkuliuojančių įvaizdžių, išduoda menininkės užmojį užsiimti materializmo, vartotojiškumo kritika. Ji eksploatuoja populiariosios kultūros, reklamos įvaizdžius, tačiau pateikia juos savaip, atima iš jų tą privalomąjį erotizmą, reklamišką patrauklumą ir sukeistina, padaro nepatogius lengvam vartojimui. Šaltais pilkšvais ir melsvais tonais nutapytos moterų figūros sudaiktinamos ir supanašėja su plastikiniais lėlės ar manekeno kūnais. Tokia menininkės strategija pasiteisina: įvaizdžiai patraukia dėmesį, tačiau jų dirbtinis šaltumas ir išplėšimas iš įprasto pramoginio konteksto skatina permąstyti ir pervertinti kultūros transliuojamus vaizdinius ir jų prasmes. Taigi K. Ališauskaitės tapyba, kurioje dera išgryninta forma, vizualinis atraktyvumas, vizualinis ir emocinis bei idėjinis krūvis, yra vienas įdomesnių atradimų jaunojoje lietuvių tapyboje.