LEONARDAS TULEIKIS 1939 m. sausio 25 d. - 2014 m. balandžio 20 d.
1958 - pradėjo gyventi Vilniuje.
1963 - baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija),
pradėjo dalyvauti parodose.
1966 - priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.
1975-1976 - stažavosi Italijoje.
Gyvena ir kuria Vilniuje, vasaromis - Plateliuose.
L. Tuleikis - Lietuvoje veikiančios individualistų dailininkų grupės narys.
Jo darbai eksponuojami Lietuvoje, rodyti Anglijoje, Estijoje, Gruzijoje, Italijoje, Japonijoje, JAV, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Latvijoje, Rusijoje, Suomijoje,Vokietijoje surengtose dailės parodose.
Personalinės parodos:
1972 - Bydgoščiuje (Lenkija);
1975, 1985, 1989, 1999 - Vilniuje;
1975 - Kaune;
1989 - Panevėžyje.
Leonardas Tuleikis - vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailininkų, dalyvavęs beveik visose lietuvių dailės parodose tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje. 1975-1976 m. stažavosi Italijoje. Buvo to meto dailininkų avangardistų gretose, kurie įteisino lietuvių tapyboje deformacijos principą, moderniškai suvokė liaudies meno tradicijų panaudojimą - ne motyvų pakartojimu, o ieškodami įkvėpimo plastinės formos interpretacijos srityje. L.Tuleikis aktyviai gynė tikrojo meno pozicijas ir kaip dailininkas, ir kaip Lietuvos dailininkų sąjungos tapytojų sekcijos vadovas bei valdybos narys. Be jo kūrinių neapsiėjo nė viena Baltijos šalių tapybos trienalė.
1989-1999 m., kaip ir dauguma kitų jo bendraminčių, užsisklendė savo dirbtuvėje, nes skaudžiai išgyveno estetinių ir etinių idealų praradimą naujoje postmodernistinėje aplinkoje. Vėl atsirado viešoje meno erdvėje „Nežinomos XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos tapybos parodoje", prieš tai retsykiais pasirodydamas Individualistų grupės rengiamose parodose.
Leonardo Tuleikio tapyba visada buvo perdėm rimta, patraukianti psichologiška giluma, o plastinė kalba - prasminga, sklidina dvasinės įtampos. Dailininko pasaulėjauta žemaitiškai tvirta, aprėpianti esmingas žmogaus egzistencijos problemas, nenukrypstanti į paviršutines smulkmenas, dažnai dramatiška, palytėta kančios pergyvenimų. Jo paveikslai pasižymi vieninga kompozicija, vidine ekspresija ir pastovia įtampa, sukurta gilių sunkių spalvinių tonų deriniais ir konstruktyvia vaizdo struktūra. Visada stebina meistriškai nutapytas kiekvienas plotelis, suderintas kiekvienas atspalvis, glotnios ir šiurkščios faktūros, plokštumų ir potėpių ritmas ir svarbiausia - toks gyvas spalvų žėrėjimas, kurį esame įpratę matyti vitražuose. Čia neberasi lengvos žaismės įspūdžio net tuomet, kai jis naudoja ryškias ar šviesesnes spalvas.
Labai paprasti dailininko pasirinkti motyvai: keli galingi medžiai, kaimiškos buities natiurmortai, žmonių figūros, kurios pateikiamos kaip neatskiriama gamtos bei kitos aplinkos dalis. O sukurti vaizdai verčia susimąstyti apie sudėtingus žmogiškosios būties klausimus. Nors dailininkas seniai gyvena mieste, bet jo stipriai apibendrinti dekoratyvūs paveikslai alsuoja lietuviško kaimo dvasia, svaiginančia žaluma ir pražydusios gamtos pilnatve, stebina raudonais saulėlydžiais, atkeliavusiais iš vaikystės prisiminimų.
Paskutiniojo dešimtmečio darbai išsiskiria ryškesnių spalvų koloritu, impresionizmą primenančiais švytinčiais mėlynais šešėliais, sustiprėjusiu dekoratyvumu, ilgesinga ir viltinga nuotaika. (Doc. Nijolė Tumėnienė)