Rodion Petrov kūryba reprezentuoja mūsų šalyje ne itin aktyviai eksploatuojamą hiperrealistinę (dar vadinamą superrealistinę, fotorealistinę) tapybos kryptį. Tarp paminėtinų autorių Algimantas Švėgžda, gal kiek Žygimantas Augustinas, dar keli. Šių autorių darbuose mėgaujamasi plastine meistryste ir objektų (subjektų) atvaizdo realumoįtaigumu.
Tačiau R. Petrov daugiau seka pasaulio kūrėjų pramintais takais, ir kaip ir įprastašios krypties atstovams, savo kūrybos siužetams pasitelkia masinių informavimo priemonių - fotografijos, komercinės reklamos, televizijos ir pan. - kuriamą pasaulį, pagal kurį kurią savąjį, bet jau „perpasakotą", realiai neegzistuojantį.
Iš tiesų, kurdami įtikinamą iliuzinę tikrovę, hiperrealistai kvestionuoja realybės ir dirbtinio pasaulio pusiausvyros klausimą. Taip tikrovė jų darbuose tiesiog eliminuojama, arba anot Jean Baudrillard, simuliuojama tai, kas niekad realybėje neegzistavo. Tikslas - sukrėsti (šokiruoti) žiūrovą, sukelti jam nuostabą ar nepasitikėjimą regimu atvaizdu. Juk prieš akis - ne fotografija, bet tradicinė aliejaus ant drobės technika. Sustabdyta laike judesio akimirka leidžia suabejoti juslėmis, ir tik išdidintas kūrinio mastelis nurodo į vizualinę saviapgaulę.
Šis iliuzionistinio pobūdžio žaidimas su žiūrovu ir yra R. Petrov kūrybos esmė, kadangi menininkas tiki, jog jei kūrinyje nėra idėjos, tikslus fotografinis atvaizdo atkartojimas paprasčiausiai žudo menininko individualumą. Šia prasme, R. Petrovui artimos konceptualizmo - meno kūrinio idėją iškeliančiam aukščiau plastinės raiškos - vetybės.
Tai liudija ir tokios kompozicijos kaip „Tik geriausi linkėjimai". Dviprasmiškas minties „portretas" kviečia žiūrovą surasti teisingą atsakymą. Šiandieninė ekraninė kultūra, kurioje mąstymas yra savaiminė reakcija į vaizdą arba, anot menotyrininkės Odetos Žukauskienės, matymas atstoja suvokimą¹, yra puiki niša netiesioginei menininko ir žiūrovo diskusijai. Menininkas meta kauliuką, o žiūrovas turi pratęsti žaidimą, pastumdamas figūrėlę į reikiamą percepcijos laukelį.
Teigdamas, jog šiuolaikinis menas dažnai pernelyg rimtas, autorius neretai pasitelkia ironiją, pašiepdamas šiuolaikinės visuomenės ir aplinkos herojus ar „šventoves". Tačiau neatsipalaiduokite! Iš pirmo žvilgsnio šmaikštus meno kūrinio paviršius, slepia aktualų kontekstą, kurį „perskaičius" atkoduojama giluminė kūrinio idėja.
Dažnai darbuose dominuoja objektas / subjektas (kaip pavyzdžiui, McDonald'o klounas, plastikiniai aliejaus ir alyvų buteliai, šiukšlių maišai, teptukas-liežuvis ir t.t.). Jį supančios aplinkos nėra - daiktai ar figūros talpinami tiesiog balto fono lauke. Papildoma informacija apie vietą ir laiką nereikalinga. Būtinąsias įžvalgas diktuoja pats vaizduojamas objektas.
Šią patirčių samplaiką galime stebėti ir šioje parodoje, kur pristatomi savo prigimtimi pakankamai skirtingi darbai - nuo hiperrealistinės socio kritikos (greito maisto tinklui „McDonald's" skirta serija (darbai „Šiukšlių maišai", „Visiškai naujas", „Rebranding. WC Public" ir kt.) arba kompozicija „Aliejus ant drobės" ir kt.) iki tapybos priemonėmis liucijos autoportretas") ar Lietuvos meno aktualijų („Visuomenės nuomonė"). Visi jie vienaip ar kitaip bando kalbėti apie etiketės („brand'o") reiškinio įsigalėjimą mūsų visuomenėje. Tokiu būdu menininkas reikšmingai atliepia postmodernios kultūros esmę - meninių priemonių pagalba tiesiogiai reaguoti į aplinkos reiškinius, pašiepti vartotojiškos visuomenės įpročius arba nūdienai adaptuoti senąsias tiesas (kaip pavyzdžiui, diptikas pagal Edouard Manet ir Kuzma Petrov-Vodkin arba Mark Rothko dvasia ataidinti rausva drobė „Seroburomalinovaja").