Autoriai > Štelmanas Alonas

Gimė 1978 m. Kaune. 2004 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Alonas Štelmanas - savotiškas lietuvių tapybos enfant terrible. Dėl šio apibūdinimo stengtis jam nereikia. Tereikia tiesiog elgtis, kaip nori ir tapyti tai ką nori. Ir nemaža dalis žiūrovų liks nustebinta, o likusieji - šokiruoti.

Minimalistinės, detalių neperkrautos brūkšnelių plaušeliais mirgančios aliejinių pastelių erdvės. Tarsi bylotų apie jūrą, šėlstančio vandens ir saugaus kranto stichiją. Tačiau darbų autorius kaunietis Alonas Štelmanas tvirtina tikros jūros jau dešimtmetį neregėjęs. O aš žiūriu į jį ir suprantu, kad tokio autentiško, savo vizijose iki paskutinio plaukelio beviltiškai skendinčio menininko nemačiau tikriausiai dar ilgiau.

Šiais laikais sutinki daugybę utilitariškai pozityvių, apgalvotai perspektyvių, iš esmės labiau verslininkus, nei menininkus primenančių kūrėjų, su kuriais bendrauti itin paprasta, nes jie suvokia ir priima žiniasklaidą kaip savo pačių populiarumui palankų elementą. Kiekvienam tavo klausimui parengtas teisingas, į visuomenės ausį taikliai kaip raketa nutaikytas atsakymas.
Bėda, kad tie apdairūs racionalios savimonės parengti atsakymai tokie panašūs vienas į kitą, kad ilgainiui atmintyje pradeda nevaldomai klonuotis, ištrindami iš jos savo šeimininkus. O tada klonuojasi, iš teksto į tekstą skraido tie patys klausimai, tos pačios „aktualios" temos. Galiausiai, iš nuobodulio staugdamas prie šito kultūringo, euroremontu kvepiančio priimamojo langelio, pradedi ilgėtis laukinių Jurgio Kunčino aprašytų „menestrelių", tarsi negrįžtamai išnykusių dinozaurų. Staugi kaip žuvis atvertom žiaunom, slūgstančio gyvenimo bangos pamiršta ant džiūstančio kranto.

Ir štai, prašom susipažinti - Alonas, galerininkų ištrauktas iš mažyčio kambarėlio Kauno Kalniečiuose. Kuris nebijo prisipažinti: tam, kad būdamas trisdešimt penkerių metų galėtų atvykti į savo jubiliejinės, dvidešimtosios, personalinės parodos atidarymą Vilniuje, jo mama ėjo skolintis šimto litų iš kaimynės. Ir čia pat ramiai siūlo: o gal einame į gretimame name veikiantį barą išgerti alaus?.. Bet - apie viską iš eilės.

Atėjo Lauryna - išnyko ateiviai

„Dirbau vasarą, vėliau du mėnesius gulėjau psichoneurologinėje ligoninėje. Kai išėjau iš ten - dar šešis paveikslus nutapiau", - dėsto paprastai, nedailindamas įvykių.

Dar priduria, kad ligoninėje jam į šlaunį suleido tokių vaistų, nuo kurių ilgai negalėjo atsistoti. O po keturiasdešimties dienų gulėjimo į ligoninę jo aplankyti atvažiavo smuikininkė Lauryna - Alono fėja... Tai ji, ilgaplaukė brunetė, pavaizduota daugelyje parodos paveikslų. Vienas taip ir pavadintas: „Lauryna - mano svajonių mergina".

„Gal ir straipsnį taip galima pavadinti?" - naiviai teiraujasi. Ne, Alonai, išdžiūvusiame krante, mąstančiame vieno langelio principu, tai būtų neatleistinai banalu.

O vanduo paveiksluose - visai ne jūros, o Kauno marių prie Pažaislio. Ir lieptai vandenyje - tik lieptai, o ne solidūs molai... Tie lieptai neretai primena ligoninės lovas. Kaip ribą tarp skirtingų - vandens ir sausumos, gyvenimo ir mirties stichijų.
„Anksčiau vaizduodavau širdažmogius, menžmogius ir ateivius, kurie skraidydavo aplink mano namus. O šitie darbai gimė iš didžiulės meilės Laurynai. Keista - kai susipažinau su Lauryna, ateiviai iš kosmoso pradingo. Ir atsirado štai tokie paveikslai - su liepteliais, lietsargiais, vėliavomis, žibintais ir buteliais", - mosteli galva salėn, kurioje pats, ką tik atvykęs, dar jaučiasi nelabai kaip.

Bet meilės šventė paprastai tapoma vaiskiomis, fejerverkinėmis spalvomis. O čia - juoda, smaragdiškai žalia, persmelkianti mėlyna ir daug violetinės, disonuojančios su žibintų šviesos geltoniu... Labiau gedulas nei šventė. Atstumtos meilės gedulas?
„Man ši istorija - „non finito". Ir praradau, ir nepraradau... Lauryna, aš tave myliu! - šnabžda į diktofono garsiakalbį, tarsi į tiesioginio eterio mikrofoną. - O šaltos, įelektrintos spalvos - būdingos mano tautai, tai tikriausiai genai... Be to, mes su Lauryna rengiamės tamsiais rūbais. Mes gedime šitos galaktikos, nors kitos neturime. Bet ir šitoj galaktikoj prie marių mums būdavo gerai. Prie marių mes mylėjomės."

"Žmonės"

Tapytojas A. Štelmanas „Manau, esu spalvingiausias menininkas Lietuvoje" (interviu)

Iš kur gimsta idėjos paveikslams?

Iš gyvenimo, padedant Dievui ir kosminėms jėgoms. Turiu didelį bagažą patirties, nes tapau jau nuo 12 metų, kai tėvas atvedė į Kauno dailės mokyklą, nes kultūristo iš manęs neišėjo. Vaikystėje, per vasaros atostogas, užsidarydavau ir skaitydavau lietuvišką Tarybinę enciklopediją apie dailininkus, jų biografijas, darbus. Tuo metu imponavo simbolistai: kosminės spalvos, keistos kompozicijos. Aš netgi sukūriau naują stilių pasaulyje - „globalinis simbolizmas". Tai penkių stilių: romantizmo, postimpresionizmo, fovizmo, simbolizmo ir ekspresionizmo sąjunga.

Kokios spalvos Jums labiausiai patinka?

Kosminės: šalta elektrinė žalia, rožinė, įvairūs violetiniai atspalviai, citrininė geltona, šalta bordo, mėlynos spalvos mišiniai.

O formos?

Lietuviški simbolių motyvai ir taip pat širdažmogiai, mėnulžmogiai, čiburaškos. Taip aš apjungiu dangų, kosmosą ir žemę. 

Kodėl paroda vadinasi „Fėjai"?

Iš meilės. Ilgą laiką nieko nemylėjau ir staiga atsirado mūza, kuri mane užbūrė ir dabar aš jaučiuosi kaip koks ateivis.

O kam buvo skirta paroda šokiruojančiu pavadinimu „Nekrofilija"?

Visuomenei. Tai iš aplinkos, mano paties gyvenimo ir išgyvenimų kilusios mintys. Dvasinių jausmų, ekonominės padėties Lietuvoje ir pasaulyje.

Jūsų kūrybą kas nors finansuoja?

Ne. Aš ir neieškau paramos, matyt, esu nestandartinis menininkas ir neprašau pagalbos.

Ar esate kada nors nupiešęs save?

Neseniai nutapiau triptiką „Autoportretas", bet jį jau nupirko vienas Vilniaus kolekcionierius.

Ar yra paveikslų, kurie dvasiškai per brangūs parduoti?

Ne, aš parduodu visus paveikslus. Nesu egoistas, kuriu meną visuomenei. 

yra tekę sulaukti užsakymų nutapyti paveikslą?

Buvo, kad žmonės prašė nutapyti pagal užsakymą, bet aš to nedarau. Esu nekomercinis dailininkas - ne piniguose laimė. Man patinka mano pasaulis - kosmosas, uždara teritorija, mano dirbtuvės, esu atsiskyręs nuo pasaulio.

O ar jaučiate žmonių, besidominčių menu, palaikymą?

Tik tarp kitko. Žmonės nesupranta šiuolaikinio meno. Galbūt tai ir pedagogikos kaltė. Aš pats 10 metų dėstau dailę Kauno specialiojoje mokykloje, matau dailės programas, jos netobulos. Ir aš jas keisdamas dėstau savaip.

Gal tuomet Jūsų mokinių tarpe atsiras menininkų, kurie ateityje galėtų Jus pakeisti?

Manęs niekas nepakeis. Aš turiu savo stilių, kurio niekas neturi ir darau tai, kas man patinka - daugiau nieko nesugebu. Manau, kad esu spalvingiausias menininkas Lietuvoje. 

O kaip vertinate kitus menininkus?

Aš nekreipiu dėmesio į kitus menininkus. Gyvenu uždarame savo pasaulyje, į kurį pašaliniams patekti labai sunku. Tai tarsi dviejų aukštų namas su didžiule tvora, garažu ir rūsiu undinei žmonai. 

Ką atsakytumėte tiems, kurie kritikuoja Jūsų meną?

Geriausia menotyrininke laikau Ramintą Jurėnaitę, ji man - kaip antra mama, jos palaikymas man svarbiausias. O kiti menotyrininkai labai stipriai atsilieka. 

Kokie jausmai turėtų kilti žmonėms, aplankiusiems Jūsų parodą?

Aš noriu užburti savo darbais parodos lankytojus, šokiruoti juos. Tuo pačiu paguosti ir nustebinti.

Ar turite draugų?

Tik iš vyrų pusės, daugiausia menininkų.... Nuolat ieškau patikimų draugų, bet jų nedaug. Negaliu pakęsti flegmatikų. Pažįstu keletą dailininkų, kurie dirba lėtai - nemėgstu to. Esu melancholikas, man patinka lietus. Lietuva - lietaus kraštas, lietsargiai... Man čia patinka.

Geriau jaučiatės Kaune ar Vilniuje?

Anksčiau labiau patiko Vilnius, dabar - Kaunas. Kaune anksčiau tiek daug velnių buvo, o dabar viskas keičiasi - gausybė angelų aplink. Visą gyvenimą stebėjau Kauną, vaikystėje viešuoju transportu važinėdavau ir stebėdavau vietas. Smagu, kiek spalvotų ir tradicinių - baltų angelų aplink, net visi pankai ir hipiai kaip angelai. 

O ar esate laimingas?

Man nuolat trūksta dvasinės šilumos. Esu romantikas, atitrūkęs svajoklis, man rūpi vaizduotės dalykai, erdvės, kosmoso pajautimas. O moterys aplink - žemiškos, nebėra tokių kaip aš.

Šaltinis: Laikas.lt