Aloyzas Stasiulevičius žinomas kaip vienas iš XX a. lietuvių dailės reformatorių, 6-7 dešimtmetyje kūrusių naują plastinę kalbą. Kaip ir to meto J. Švažo, J. Čeponio, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus kūryba, A. Stasiulevičiaus darbai žymėjo moderniosios dailės traukimąsi nuo vyravusio akademinio natūralizmo kanonų. Tai smarkiai erzino to meto meno vairininkus. Štai 1966 metais Jaunųjų tapytojų parodoje Vilniuje eksponuota A. Stasiulevičiaus "Siena" sukėlė vos ne politinį skandalą. Šis kūrinys - parabolė apie uždaros visuomenės patirtį - buvo atliktas iki tol nenaudota Lietuvoje koliažo technika. Velesneje kūryboje A. Stasiulevičius "įteisino" koliažą kaip specifinį dailės kalbos sandą, smarkiai išvystė jo galimybes, praplėsdamas moderniosios Lietuvos dailės raiškos ribas.
Jau dešimtmetis, kaip dailininką ypač domina spalvos problematika. Būdamas puikus koloristas, turintis absoliučią spalvinę klausą, Stasiulevičius atsisakė spalvų gausos. Net keletą metų iš eilės menininkas skyrė vien baltos spalvos analizei, atvėrusiai jo kūryboje naują - sakralumo - dimensiją. Pastaraisiais metais dailininkas studijuoja mėlynos spalvos galimybes, ieškodamas naujų spalvos ir jos reikšmės santykių.
Minimaliomis priemonėmis tapytojas siekia didžiausios išraiškos, groja subtiliausiais spalvos obertonais. ypatingą demesį menininkas kreipia į spalvos kokybę - jos skambumą, peršviečiamumą. Monochrominėse drobėse A. Stasiulevičiaus spalva tampa koncentruotu jėgos šuoru. Darbai, inkrustuoti ekspresyviais kontrastingų spalvų blyksniais, pasiekia vitražiško skambumo. Aloyzo Stasiulevičiaus paveikslų koloritas toks savitas, jog kartais atrodo, tarsi jis dirbtų ne su masinės gamybos dažais, o gamintųsi juos pats, nelyg senieji meistrai. Iš tiesų, tapytojo pasitelkiama technika - drobės "instaliavimas" įvairiomis medžiagomis, lasiruotės, plovimas, gremžimas, taškymas, tepimas - leidžia išgauti
sudėtingas spalvas ir faktūras.
Aloyzas Stasiulevičius yra surengęs apie 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai eksponuoti daugiau nei 80-tyje grupinių parodų Lietuvoje, 30-tyje parodų užsienyje - Prancūzijoje, Italijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Ispanijoje, Japonijoje, JAV bei kitur. Aloyzo Stasiulevičiaus darbai reprezentavo šiuolaikinę lietuvių dailę grupinėse parodose Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus vizitų į Ukrainą (1998 m.) ir Turkiją (1999 m.) metu, LR Seimo Pirmininko V. Landsbergio vizito į Kiniją (1998 m.) metu, tarptautiniame Muzikos ir dailės festivalyje "Probaltika" Toruneje (1999 m.).
Tapytojo kurinių yra svarbiausiuose Lietuvos muziejuose - Lietuvos dailės muziejuje (Vilnius), M. K. Čiurlionio galerijoje (Kaunas), taip pat garsių pasaulio muziejų ir galerijų kolekcijose - P. Sezano galerijoje Kanuose (Prancūzija); Modernaus meno muziejuje Kiolne (Vokietija, Dr. R. Liudvigo kolekcija); Tretjakovo galerijoje Maskvoje (Rusija); Sharjah
muziejuje (Jungtiniuose Arabų Emyratuose). Daug tapytojo darbų iškeliavo į privačių užsienio kolekcionierių rinkinius
Tapytojo darbai puikiai įsikomponuoja šiuolaikiniuose interjeruose. Jo paveikslai eksponuojami Nacionaliniame dramos teatre, M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, Lietuvos ambasadose Briusełyje, Vilniaus miesto savivaldybėje, Santariškių, Antakalnio universitetinėse ligoninėse ir kt.
Aloyzas Stasiulevičius yra parašęs 45 straipsnius apie dailę - įvadus katalogams, recenzijas apie parodas ir atskirus dailininkus - Joną Švažą, Antaną Gudaitį, Jutą Čeičytę, Joną Čeponį, Vincą Kisarauską, Vytautą Igną ir kt.
Apdovanojimai:
1978 m. - pagrindinė Lietuvos dailininkų sąjungos premija IV Pabaltijo tapybos trienalėje Vilniuje (Lietuva); 1982 m. - Laureato vardas IV tarptautinėje tapybos trienalėje Sofijoje (Bulgarija), 1997 m. - Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerijos pagrindinė premija už urbanistinius Vilniaus peizažus; 1997 m. - I premija Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos organizuotame konkurse; 1999 m. - pagrindinė premija III Pasaulio žemaičių parodoje Plungėje.