1959 m. grįžo į Lietuvą. 1984 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Nuo 1992 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, nuo 1998 m. docentas. 1990 m. grupės „Angis" įkūrėjas. Dešimtojo dešimtmečio pradžios figūrinėje tapyboje žymu naujųjų laukinių, skurdžiojo meno įtaka, būdingos kritinės aliuzijos į mitus, gausu archetipinių ir su individualia simbolika susijusių įvaizdžių („Ir spindinti ietis perveria drakoną" 1990 m., „Auksiniai pataikymai virš horizonto" 1995 m.). Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio tapytus paviršius papildo fumažo technika (piešia ir tonuoja žvakės liepsna), yra grafiti bruožų. Paveiksluose derina eklektiškus prieštaringus atvaizdus, juos lyg skolinasi iš žiniasklaidos, perkuria masinės kultūros įvaizdžius, ginčija prasminius jų stereotipus, yra aliuzijų į istorinius įvykius („Be tavęs man dangaus vartai nereikalingi..." 2001 m., „Švč. Aušros Vartų Mergelė", „Discovery Channel", abu 2002 m., „Didžioji kunigaikštystė" 2004 m.). Sukūrė objektų („Akordeonas" 1993 m., „Aš nebuvau, aš nesu, bet aš tavęs laukiu" 1995 m., „Švilpukas" 2000 m.), instaliacijų („Pelenų sodas" 1993 m., „Medžių laikrodis", „Darbas išlaisvina I", abu 1995 m.), videomeno kūrinių („Kelionė pajūriu", „Du sapnai", abu 2003 m.). Kūryboje atsispindi istorinio, asmeninio laiko kaita, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesai, gausu dylančių, yrančių antropomorfinių objektų, savo pavidalus kartojančių formų motyvų. Nuo 1986 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse.
Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Gasiūnas