Šarūnas Šimulynas (1939 m. rugsėjo 18 d. Veliuonoje - 1999 m. vasario 2 d. Vilniuje) - lietuvių skulptorius, tapytojas, poetas, prozininkas. 1965 m. menininkas baigė Dailės institute grafikos specialybę, o po metų - 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Jis priklausė ir grafikos, ir monumentaliosios dailės, ir skulptūros sekcijoms. Kūrė freskas, vitražus, dekoratyvinius reljefus, skulptūras interjeruose ir atvirose erdvėse. Sukūrė daug tapybos darbų.
Lietuvos TSR į oficialias sales buvo įleistas 1981 m. Nuo to laiko aktyviai dalyvavo visuose renginiuose. Parodų rūmuose, (dabar - Šiuolaikinio meno centras) galimybė suruošti personalinę parodą buvo suteikta tiktai 1981 m. Iširus Sovietų Sąjungai menininkui plačiau atsivėrė galerijų durys. Nuo 1989 m. iki dabar surengta trylika menininko personalinių parodų.
Pradedant pirmąją estampo paroda, kuri įvyko 1961 m., jo tapybos, piešinių ir skulptūrų parodos surengtos Vilniuje, Rygoje, Kaune, Sidnėjuje (Australija), Tel Avive (Izraelis). Po mirties dar surengtos šešios autoriaus personalinės parodos Rygos, Sankt Peterburgo ir Vilniaus galerijų kvietimu.
Menininkas dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Niujorke (JAV), Marburge (Vokietija), Maskvoje (Rusija), Varšuvoje (Lenkija), Krokuvoje (Lenkija), Libereceuose ir Brno (Čekija), Budapešte (Vengrija). Į grupines parodas pradėtas kviesti tik ėmus klibėti sovietinės santvarkos pamatams.
1986 m. „Vaga" išleido dailininko eilėraščių knygą „Ledynų motina". Rašytojų sąjunga 1998 m. išleido pirmąją novelių knygą „Tėvonija", o 1999 m. , po autoriaus mirties, išleista antroji novelių knyga „Rugiuose po obelim", pažymėta P. Cvirkos premija už geriausią novelių knygą kaimo tematika.
1995 m. Šarūnui Šimulynui buvo paskirta Soroso šiuolaikinio meno centro stipendija, o 1996-1997 m. - Pollock-Krasner fondo (JAV) stipendija.
2007 metais suformuota Vilniaus stipriausių skulptorių kolekcija „Vilnius. Mažoji plastika2". Š. Šimulyno darbai taip pat į ją įtraukti ir keliauja per Europą pristatinėdami lietuvišką mažąją skulptūrą. 2007 metais ši kolekcija aplankė Rygą (du kartus), Varšuvą bei Budapeštą.
Šarūno Šimulyno tapybos, skulptūros darbai yra Lietuvos dailės muziejuje (16 darbų), privačiose kolekcijose JAV, Kanadoje, Izraelyje. Vilniuje yra trys nemažos autoriaus kūrinių kolekcijos pas privačius kolekcininkus. Menininko darbai puošia uždaras ir atviras erdves viešose vietose Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Druskininkuose, Veliuonoje.
Palaidotas Vilniaus Jeruzalės kapinėse. Kaip ir jo bendramoksliai P. Repšys, R. Gibavičius, R. Dichavičius, Š. Šimulynas baigęs studijas neapsiribojo veikla pagal diplome nurodytą specialybę. Jo meninių interesų sfera apima kelias skirtingas kūrybos sritis. Jis tapė paveikslus, yra sukūręs dekoratyvinės plastikos interjerams, keletą freskų, vitražų.
1986 m. „Vaga" išleido dailininko eilėraščių knygelę, paties autoriaus iliustruotą. Vis dėlto, didžiausią jėgų dalį atidavė skulptūrai. Skulptūrų Š. Šimulynas yra sukūręs daugiausia ir labai įvairių (antkapinių, dekoratyvinių, mažosios plastikos, reljefų), skulptūroje tapo pilniausiai realizuojami jo meniniai siekiai. Skulptūroje jis įtaigiausiai atskleidė tai, kas, jo manymu, yra gražu ir geistina.Viešai pradėjęs rodyti savo skulptūras, Š. Šimulynas buvo sutiktas, kaip ateivis iš kitos tradicijos, kaip svetimas. Jis nėra sukūręs nei vieno darbo tarybine tematika. Plastikos požiūriu jo darbai iš tiesų gerokai skyrėsi septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūros lietuvių skulptūros kūrybos fone. Jis ne tik nusižengė žmogaus vaizdavimo normai (tuo metu jau nebe taip griežtai privalomai), bet pažeidė temos reikšmingumo taisyklę, kurdamas rafinuoto pavidalo tūrines formas, kurių realūs prototipai nepriklausė visuomeniškai aktualių reiškinių kategorijai. Š. Šimulyno kūrybiniai principai buvo artimesni ne tuo metu galiojusiems skulptūroje, bet tiems, kuriuos plėtojo jo kartos tapytojai bei grafikai.